Kaltinimai ir aukos sindromas. Kai kyla problemų, visuomet galite rasti kaltų. Mūsų visuomenėje įprasta smerkti. „Jei mano viršininkas nebūtų toks užsispyręs idiotas… Jei nebūčiau gimęs toks neturtingas… Jei gyvenčiau geresnėje vietoje… Jei nebūčiau paveldėjęs tokio temperamento iš savo tėvo… Jei vaikai nebūtų tokie maištingi… Jei anas skyrius nuolat nepainiotų užsakymų… Jei mūsų pramonė nesiristų į prarają… Jei mūsų žmonės nebūtų tokie tinginiai, be įkvėpimo… Jei mano žmona būtų nors kiek supratingesnė… Jei…“ Taip dėl savo nesėkmių ir sunkumų kitus žmones ar aplinkybes kaltina dažnas.
Toks elgesys visai suprantamas, nes jis bent jau trumpam nuramina, numalšina skausmą. Tačiau taip elgdamiesi mes daromės dar labiau priklausomi nuo savo problemų. Parodykite man žmogų, kuris nuolankiai prisiima atsakomybę už viską, kas su juo ar ja vyksta, ir drąsiai imasi iniciatyvos kūrybiškai keisti situaciją, o aš jums tada parodysiu, kokia didžiulė yra gero pasirinkimo galia.
Neviltis. Kaltinimai gimdo cinizmą ir neviltį. Jei pasiduodame ir imame tikėti, kad esame aplinkybių aukos, kad mūsų likimas nulemtas, mus apima neviltis ir apatija. „Esu tik pastumdėlis, marionetė, mažas didelio mechanizmo sraigtelis ir nieko negaliu pakeisti. Tiesiog pasakykite, ką turiu daryti, ir aš padarysiu.“ Kiek daug gabių, talentingų žmonių taip mano; jie nusivilia, juos apima depresija. Dabartinė kultūra siekiantiems išgyventi ciniškai atkerta: „Per daug tikiesi iš gyvenimo. Neturėk tokių iliuzijų ir niekada neteks nusivilti.“ Priešingas šiam požiūriui yra augimo ir tobulėjimo principas: „Aš turiu jėgų kurti
savo gyvenimą.“
EZ gyvenimas 