Kliūtys sėkmei: pusiausvyros nebuvimas ir naudos ieškojimas

Pusiausvyros nebuvimas. Mobiliųjų telefonų amžiaus būtis darosi vis sudėtingesnė, reiklesnė, ji kelia vis didesnę įtampą ir išsemia iš mūsų visas jėgas. Kyla klausimas, kodėl mes, kad ir kaip stengiamės racionaliai suskirstyti laiką, padaryti daugiau, pasiekti daugiau, staiga atsiduriame nesuskaičiuojamų smulkmenų nelaisvėje ir esame priversti aukoti sveikatą, šeimą, garbę ir dar daugybę išties svarbių dalykų. Tačiau ne darbas dėl to kaltas – darbas yra mūsų gyvenimo variklis. Ir ne sudėtingas pasaulis ar pokyčiai.

Ydingas yra šiuolaikinės visuomenės požiūris, jis teigia: „Anksčiau ateik į darbą, ilgiau pasilik, dirbk našiau, dėl šiandienos aukok rytojų.“ Tačiau toks gyvenimo būdas nesukuria dvasinės pusiausvyros ir ramybės. Visa tai pasiekia tik tie, kurie sugeba nusistatyti aiškius gyvenimo prioritetus ir tvirtai žengia pasirinkto tikslo link.

„Kokia man iš to nauda?“ Dabartinė kultūra kala mums į galvas, kad gyvenime turime siekti tik „pačių geriausių“ dalykų. Teigiama, kad „gyvenimas — tai žaidimas, lenktynės, varžybos, kurias privalu laimėti“. Bendramoksliai, bendradarbiai, netgi šeimos nariai yra laikomi konkurentais – jei jie laimi, jūs pralaimite. Žinoma, mes stengiamės atrodyti draugiški, šypsomės ir drąsiname kitus siekti sėkmės, tačiau širdyje graužiamės ir pavydime, kai jiems pasiseka. Civilizacijos istorijoje gausu pavyzdžių, kai drąsūs ir valingi žmonės pasiekdavo nuostabių dalykų veikdami vieni. Tačiau šiame informacijos amžiuje didžiausios galimybės atsiveria tiems, kurie žino, kas tai yra „mes“. Tikrai didžių dalykų dabar pasiekia nesavanaudiški, plataus mąstymo žmonės. Jie gerbia vieni kitus ir dirba bendram labui.

Gyvenimiškos išminties trupinėliai

Sveiki, mieli skaitytojai! =’) Tikiuosi, gerai praleidote tas dvi savaites, apie kurias šiuo metu galvoju. Tai, kad Jūs tikriausiai nežinote apie kurias dvi savaites galvoju, net nėra ypatingai svarbu – svarbu tik tai, kad jas būtumėte praleidę džiugiai ir maloniai. O taip juk ir buvo, tiesa? Šiandien noriu truputį su Jumis pasidalinti. Ne vien pasyviai tėkštelėti keletą aforizmų, priežodžių ar “The Secret“ stiliaus pamokymų, bet ir pasidalinti savo pamąstymais. Prisipažinsiu, nemaža dalis vadinamųjų “išminties perliukų“, kuriuos sutinku vartydamas knygos ar internetinių tinklaraščių puslapius, mane trikdo. Šiais “trikdžiais“ noriu pasidalinti su Jumis ir, tikiuosi, kartu pajėgsime juos išsklaidyti. Pasiruošę? Pradedam!

“Mes esame gyvieji magnetai. Mes pritraukiame į savo gyvenimus tai, apie ką nuolat galvojame.“ (Rhonda Byrne)

OK… Šis teiginys labiausiai man neduoda ramybės pastaruoju metu. Kadaise nuoširdžiai galvojau, jog pats savo stebuklingos valios pastangomis generuoju mintis. Kiek vėliau, pradėjęs domėtis filosofija, atradau, jog minčių aš negeneruoju – jos paprasčiausiai mane aplanko, o po kurio laiko palieka. Tuomet kas čia ką traukia? Mintys, kurių nekontroliuoju ir kurių nepasirenku, pritraukia visokio plauko nelaimes į mano gyvenimą? Kažkas čia ne taip…

“Tam, kad užaugtume ir taptume tuo, kas iš tiesų esame, reikia daug pastangų ir drąsos“ (e. e. cummings)

Vėl kyla noras pasikasyti pakaušį. Kaip aš galiu būti kažkuo, kuo nesu? Net Dievas Šventajame Rašte sakė: “Aš Esu, Kas Esu“ (YHWH). Suprantu, kur link veda e. e. cummings’as, bet man vis vien atrodo, kad net ir ta “netikra“ mano asmenybės dalis lygiai tokia pat tikra. Net tuomet, kai išsižadu savo jausmų ir taikausi prie išgalvotų visuomenės normų, atskleidžiu tą savo tikros asmenybės dalį, kuri yra prisitaikėliška.

Skrybėlius: “Ar aš išprotėjau?“ Alisa: “Bijau, kad taip. Tau seniai ne visi namie. Bet leisk, atskleisiu paslaptį – patys geriausi žmonės lygiai taip pat išprotėję.“

Neturiu prie ko prikibti. Sutinku ir su ironiška šypsena palydžiu Jus į rytojų. 🙂